Gerai, kalbam atvirai. Sėdite savo naujos statybos bute Vilniaus pakrašty, ar senos statybos blokiniame name Kauno centre. Vakarai tamsūs, už lango šlapdriba, o šildymas, nors ir veikia, sušildo tik kūną, bet ne sielą. Kiek galima žiūrėti į televizoriaus ekraną? Taip norisi to… na, to tikro jaukumo. To, ką matome „Instagram“ nuotraukose iš skandinaviškų namų – spragsinčios, gyvos ugnies. Bet koks židinys bute? Kaminą statysite? Gal juokaujate. Praeito amžiaus svajonės.
Atrodo, yra tik du keliai. Susitaikyti ir toliau jaukumą imituoti žvakėmis. Arba pirkti elektrinį židinį, kuris rodo gražų, bet vis tiek dirbtinį vaizdelį ekrane. Tai geriau nei nieko, bet… tai netikra. O širdis nori tikros liepsnos. Ir dabar geriausia dalis – tai įmanoma. Be jokių kaminų, be jokių malkų, be pelenų ir be jokių leidimų iš piktos kaimynės Onutės. Sprendimas vadinasi biožidiniai. Tai tikra revoliucija jaukumo pasaulyje, leidžianti turėti gyvą ugnį tiesiog ant kavos staliuko ar svetainės sienoje.
Kas apskritai yra biožidinys?
Trumpai tariant, biožidinys yra modernus, bekaminis židinys, kuris degina specialų, ekologiškai švarų kurą – bioetanolį. Tai nėra kažkokia sudėtinga kosminė technologija. Dažniausiai jį sudaro du pagrindiniai komponentai: korpusas ir degiklis. Korpusas – tai dizaino dalis. Jis gali būti pagamintas iš metalo, stiklo, akmens, medžio – bet ko, kas tinka prie jūsų interjero. Jis gali būti pastatomas ant grindų, kabinamas ant sienos kaip paveikslas ar net įmontuojamas į baldą ar specialią nišą. O degiklis – tai viso daikto širdis. Tai speciali metalinė talpa, dažniausiai iš nerūdijančio plieno, į kurią pilamas kuras. Viduje dažnai būna speciali keraminė vata ar kempinė, kuri sugeria skystį. Tai daroma saugumo sumetimais – kad netyčia apvertus židinį, degus skystis neišsilietų. Jūs tiesiog supilate kurą, palaukiate kelias minutes, kol kempinė sugers, ir uždegate ilgu žiebtuvėliu. Viskas. Po kelių akimirkų jau mėgaujatės gražia, gyva, geltona liepsna.
Stebuklingasis kuras: Kas tas bioetanolis?
Tai turbūt svarbiausias klausimas. Ką mes ten deginame vidury kambario? Atsakymas – bioetanolį. Tai iš esmės yra labai grynas spiritas (alkoholis), tik specialiai paruoštas (denatūruotas), kad jo nebūtų galima gerti, ir pritaikytas degti kuo švariau. Žodis „bio“ atsiranda ne šiaip sau. Šis etanolis dažniausiai gaminamas iš atsinaujinančių augalinių šaltinių – pavyzdžiui, kukurūzų, cukranendrių, bulvių ar grūdų. Tai reiškia, kad jis yra ekologiškas. Bet svarbiausia ne tai, iš ko jis pagamintas, o kaip jis dega. Skirtingai nei malkos ar anglys, kurios degdamos išskiria visą puokštę bjaurybių – suodžius, dervas, kietąsias daleles ir pavojingą anglies monoksidą (smalkes) – švarus bioetanolis dega neįtikėtinai švariai. Tai ir yra viso triuko esmė, leidžianti pamiršti apie kaminus.
Bekaminė magija: Kaip ugnis veikia be dūmų?
Čia grįžkime prie chemijos pagrindų, bet paprastai. Kai dega malka, tai yra sudėtingas, „nešvarus“ procesas. Mediena skyla, išsiskiria dervos, jos dega, bet ne visos sudega iki galo – taip atsiranda dūmai ir suodžiai. O kai dega grynas bioetanolis (kuris iš esmės tėra anglies, vandenilio ir deguonies junginys), vyksta vadinamasis „pilnas sudegimas“. Jei procesas idealus, vieninteliai šalutiniai produktai yra du: vandens garai (H2O) ir anglies dioksidas (CO2). Taip, vandens garai – tokie patys, kaip verdant arbatinukui. Ir anglies dioksidas – tas pats, kurį mes visi iškvepiame. Kadangi nėra jokių dūmų, jokių kietųjų dalelių ar suodžių, vadinasi, nėra ir ką išvesti į lauką. Būtent todėl biožidiniai ir vadinami bekaminiais. Visa magija slypi kuro gryrume.
Ar tai saugu? O jeigu kambaryje pritrūks oro?
Tai pats logiškiausias ir svarbiausias klausimas, ypač lietuviams, kurie visada galvoja apie saugumą. Bet kokia gyva ugnis (net ir žvakė!) naudoja deguonį ir išskiria CO2. Jei uždarysite biožidinį (ar dešimt žvakių) mažame, sandariame vonios kambaryje ir išeisite, deguonies lygis kris, o CO2 kils. Būtent todėl pagrindinė ir vienintelė biožidinio naudojimo taisyklė yra vėdinimas. Ne, nereikia atidaryti langų vidury žiemos ir šalti. Užtenka to, kad kambarys nebūtų hermetiškai uždarytas. Pakanka standartinės buto ventiliacijos, orlaidės ar mikroventiliacijos režimu praverto lango. Pats biožidiniai irgi yra saugūs – kokybiški modeliai turi specialius sertifikatus (ieškokite TUV ženklinimo), jų degikliai pagaminti taip, kad kuras neišsilietų apvertus, o liepsną galima akimirksniu užgesinti specialia sklende. Tai žymiai saugiau nei palikta be priežiūros žvakė.
Ar biožidinys šildo, ar tai tik vaizdas?
Atsakymas – ir šildo, ir dar ir kaip. Tai nėra imitacija. Tai tikra, gyva ugnis, ir ji išskiria realią šilumą. Priklausomai nuo degiklio dydžio ir liepsnos intensyvumo (daugelis modelių leidžia ją reguliuoti), biožidinys gali generuoti nuo 1,5 kW iki kokių 4 kW šilumos. Ką tai reiškia praktiškai? 3-4 kW yra tiek pat, kiek galingas elektrinis šildytuvas, veikiantis visu pajėgumu. Tai reiškia, kad biožidiniai nėra skirti apšildyti visą namą ar pakeisti centrinį šildymą. Bet jie yra absoliučiai fantastiškas daiktas zoniniam šildymui. Tamsų ir žvarbų rudens vakarą jis per 15-20 minučių jaukiai prišildys jūsų 25 kvadratinių metrų svetainę. Tai šiluma, kurią jaučiate iškart, ir ji daug malonesnė nei ta, kurią pučia radiatorius.
Montavimas ir dizainas: Nuo stalo iki sienos
Čia ir prasideda visas smagumas. Kaip sumontuoti biožidinį bute? Daugeliu atvejų atsakymas yra – niekaip. Jūs jį tiesiog išpakuojate. Jei tai pastatomas modelis, tiesiog padedate jį ant grindų, ant komodos ar net ant kavos staliuko. Jei tai pakabinamas modelis, įgręžiate į sieną du varžtus (kaip veidrodžiui) ir pakabinate. Viskas. Jokio derinimo, jokio projekto, jokių statybos leidimų. Net Petras iš gretimo namo, kuris bijo į rankas paimti grąžtą, sugebėtų jį „sumontuoti“. Kalbant apie dizainą, Lietuvos rinka per pastaruosius kelerius metus tiesiog sprogo. Galima rasti visko: nuo mažyčių stiklinių dubenėlių, kainuojančių keliasdešimt eurų, iki masyvių, metro ilgio į sieną įmontuojamų portalų, kurie atrodo prabangiau nei tikras židinys. Ypač populiarūs minimalistiniai juodo metalo ir stiklo variantai, puikiai tinkantys prie šiuolaikinių lietuviškų interjerų.
Kiek kainuoja toks jaukumas?
Kalbant apie pinigus, yra dvi eilutės: pati pradinė kaina ir eksploatacijos kaina. Pradinė kaina, kaip minėta, gali svyruoti nuo 50 eurų už mažą stalinį modeliuką iki kelių tūkstančių eurų už sudėtingą, sertifikuotą, įmontuojamą sistemą. Bet vidutiniškai gražų, kokybišką pastatomą ar pakabinamą biožidinį Lietuvos rinkoje galima įsigyti už 200-500 eurų. Antroji dalis – kuras. Bioetanolis nėra pigus. Lietuvoje litro kaina svyruoja maždaug nuo 3 iki 5 eurų, priklausomai nuo kokybės ir perkamo kiekio. Vidutinis degiklis per valandą sudegina apie 0,3-0,5 litro kuro. Tai reiškia, kad valanda gyvos ugnies kainuos maždaug 1-2 eurus. Ar tai brangu? Na, tai brangiau nei žiūrėti televizorių, bet pigiau nei gerti kavą mieste. Tai kaina už emociją ir jaukumą.
Priežiūra: Ar bus daug vargo?
Prisimenate tikrus židinius? Malkų skaldymas, nešimas, pelenų valymas, kamino švarinimas, stiklo gramdymas nuo suodžių… Tai yra darbas. O kokia biožidinio priežiūra? Praktiškai jokios. Kadangi nėra suodžių ir pelenų, nėra ir ką valyti. Vienintelis dalykas – kartais gali tekti drėgna šluoste nuvalyti dulkes nuo korpuso. Jei netyčia išpylėte kuro pildydami degiklį, jį reikia švariai nuvalyti prieš uždegant. Tai viskas. Visiškai viskas. Tai jaukumas be jokių įsipareigojimų ir be jokio vargo. Kaip sakė viena mano draugė architektė:
„Biožidinys yra tobulas šiuolaikinio miesto žmogaus atributas. Jis suteikia visus gyvos ugnies privalumus, nepalikdamas absoliučiai jokių trūkumų.“
Ir sunku su ja nesutikti.
Taigi, biožidiniai yra tas aukso viduriukas, kurio taip ilgai ieškojome. Tai ne netikra elektrinė imitacija, bet ir ne sudėtingas, leidimų ir priežiūros reikalaujantis malkinis židinys. Tai tiesiog gryna, švari, gyva liepsna, kurią galime turėti bet kuriame kambaryje, bet kuriame aukšte.
Tai sprendimas tiems, kurie supranta, kad jaukumas namuose prasideda ne nuo kvadratinių metrų, o nuo pojūčių. O gyvos ugnies stebėjimas yra vienas stipriausių ir labiausiai raminančių pojūčių, kokius tik galime patirti. Tai mažas, bet labai tikras stebuklas, telpantis metaliniame degiklyje.
Penki esminiai faktai apie biožidinius
- Jokio kamino – Biožidiniams nereikia absoliučiai jokio dūmtraukio ar specialios ventiliacijos, nes degdamas bioetanolis neišskiria dūmų.
- Tikra ugnis – Skirtingai nei elektriniai židiniai, biožidiniai degina tikrą kurą ir sukuria gyvą, šokančią liepsną.
- Ekologiškas kuras – Jie naudoja bioetanolį, kuris dažniausiai gaminamas iš atsinaujinančių augalinių šaltinių, pavyzdžiui, kukurūzų ar cukranendrių.
- Šildo patalpą – Degdami biožidiniai išskiria realią šilumą (dažniausiai 2-4 kW), todėl gali būti naudojami kaip papildomas, zoninis šilumos šaltinis.
- Būtinas vėdinimas – Kadangi ugnis naudoja deguonį ir išskiria CO2, patalpą, kurioje dega biožidinys, būtina periodiškai vėdinti arba užtikrinti nuolatinę oro cirkuliaciją.
Parašykite komentarą