Nuotoliniu būdu dirbtuves vedusi austrų architektė: „Esame pasirengę permąstyti mokymosi būdą“

Pasaulyje siaučiant COVID-19 pandemijai tenka permąstyti ne tik mokymosi, darbo, bet ir įvairios užklasinės veiklos būdus. Tiesa, ne visas veiklas galima perkelti į nuotolį. Ar būsimi šokėjai gali išmokti įvairių  šokio žingsnelių tik žvelgdami į kompiuterio ekraną, o muzikantai – išmokti groti instrumentais, vien tik žiūrėdami į kompiuterio ekraną. O kaipgi yra, pavyzdžiui, su architektais? Ar įmanoma architektūros dirbtuves vesti nuotoliniu būdu?

Pasirodo, kad taip. Tai įrodė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Architektūros fakulteto (AF) prodekanė Egė Bazaraitė iraustrų architektė, kraštovaizdžio tyrėja Sophia Garner. Jos nuotoliniu būdu vadovavo dirbtuvėms „Obuoliai vistiek augs“, kurių pradžios tašku buvo pasirinktas biblijinis obuolys. Dirbtuvių metu studentai buvo kviečiami tiek į fizinę, tiek į vidinę kelionę per neapibrėžtumo laikotarpį, kuri baigėsi… obelų sode. Apie tai ir pasakoja S. Garner.

Pirmiausia papasakokite apie dirbtuves. Koks buvo jų tikslas?

Mes su Egle gana ilgai keitėmės kūrybinių dirbtuvių idėjomis. Kai pavasarį atsirado galimybė bendradarbiauti ir jas vesti VILNIUS TECH, pasaulis jau buvo pandemijos įkarštyje. Tai, be abejo, paveikė visus gyvenimo aspektus. Nors mums buvo įdomu ištirti, kaip ankstesnės pandemijos paveikė visuomenės gyvenimo būdą, siekiant išlaikyti pusiausvyrą su mūsų visų patiriamu persikėlimu į virtualumą taip pat atrodė svarbu dirbtuvių procesui suteikti tam tikrą fizinę formą, t.y., pratimus realybėje.

Nuo pat pradžių supratome, kad dirbtuvių formatas – ar dirbsime nuotoliu, ar gyvai – yra labai neaiškus. Nusprendėme priimti šį neapibrėžtumą ir paversti jį pagrindiniu mūsų dirbtuvių tyrimu, o pačius save laikyti patikimiausiais visa ko resursais. Tikslas buvo paskatinti studentus mesti iššūkį savo interesams ir jau įgytiems įrankiams, juos skatinti veikti, jaustis nepatogiai, ir galiausiai padėti suvokti, kad viskas priklauso tik nuo jų pačių, kad jie patys yra atsakingi už savo veiklą ir jos rezultatus.

Įsivardijome dirbtuves kaip dviejų savaičių rezidenciją ir kaip nevaržomą pokalbį. Neužteko tik ateiti, tik būti paskaitose ar tik pateikti išpildytą užduotį. Norėjome juos paskatinti būti nepriklausomus – ir kaip žmones, ir kaip profesionalus.

Dirbtuvių aprašymas prasideda nuo biblijinio obuolio – kaip tai susiję su visu dirbtuvių procesu?

Dirbtuvių pavadinimas „Obuoliai vis tiek augs“ iš esmės yra dirbtuvių santrauka. Kad ir kokie sudėtingi laikai būtų, kai kurie dalykai vis tiek tęsis – tai akivaizdu. Taigi, obuolys tapo atspirties tašku įvairiems tyrinėjimams. Biblijos obuolys yra susijęs su viena pirmųjų didelių traumų (Vakarų) visuomenėje. Tiek man, tiek Eglei, labai patinka tyrinėti tiek realias, tiek fantastines erdves ir kraštovaizdžius per šiek tiek abstrakčią prizmę.

Ar dirbtuvėse pavyko rasti tam tikrų veiksmų ar mąstymo formų, kurios padėtų išgyventi tokias pasaulines traumas kaip pandemija?

Žodis „išgyventi“ yra stiprus, ypač pandemijos metu. Vis dėlto aš tikiu, kad mums pavyko puoselėti veiksmo ir mąstymo formas – tam tikras priemones, padedančias įveikti traumas. Gal tam tikra prasme tai ir yra išgyvenimo forma – būti ir gerai jaustis ten, kur esame, ir su tuo, ką turime.

Kūrybines dirbtuves vedėte virtualiai. Ar tai netrukdė jums pasiekti gerų rezultatų? Kokius iššūkių tai kėlė?

Nors norėjome susitikti ir dirbti realybėje, buvo aišku, kad atkeliauti į Lietuvą nepavyks. Eglė su studentais galėjo surengti keletą fizinių susitikimų ir jie mane, kampiuterio ekrane, tiesiog pasiėmė su savimi, kad ir kur eitų: net į Lietuvos mišką ir obelų sodą! Be Eglės šios ekspedicijos nebūtų įmanomos.

Žinoma, virtualios sąveikos metu prarandami vertingi elementai, ypač nukenčia žmogiškasis jautrumas. Tačiau toks formatas buvo dar vienas būdas kvestionuoti ir skatinti studentų savarankiškumą. Jie yra resursai jų pačių veiklai. Parodyti tai sau ir vienas kitam yra jų atsakomybė.

Manau, mums pavyko rasti gerą ritmą, o baigiamoji paroda obelų sode, kur studentai turėjo surengti virtualias ekskursijas kviestiniams svečiams, tapo gražiu ir paveikiu rezultatu. Net stebėdama nuotoliu, labai jais didžiavausi ir žavėjausi.

Ar manote, kad esame pasirengę pereiti prie nuotolinio mokymosi? Gal tai netgi suteikia tam tikros pridėtinės vertės?

Tikiu, kad esame pasirengę permąstyti mokymosi būdą. Atstumas išryškina tai, ką daugelis taip pat patiria auditorijose – apetito žinioms, įsitraukimo ir atsidavimo stoką. Jei mes siekiame tapti nepriklausomais mąstytojais, kūrėjais, besiimančiais vertingos veiklos, turime rasti kūrybingų būdų mesti iššūkius ir mokytis. Žinoma, visų pirma, labai svarbu, kad visi turėtų galimybę naudotis reikalinga infrastruktūra. Tada mes jau galime pradėti kalbėti apie tai, kaip viską daryti. Tikiu, kad šiuo laikotarpiu bus išmoktos pamokos, kurios mus ir toliau lydės bei padės mokytis ir dirbti po pandemijos.

Ar manote, kad architektūra, kraštovaizdis ir urbanistika išlieka svarbūs, susidūrus su pasaulinėmis krizėmis? Kodėl?

Komentaras, kurį Eglė išsakė viename iš pirmųjų mūsų pokalbių, mane lydi iki šiol: „Architektūros mokykloje išmoksti atidžiai žiūrėti.“ Akivaizdu, kad išsilavinimas formuoja mūsų pasaulėžiūrą.

Visgi manau, kad mes, kaip žmonės, kurie veikia erdvėje, žiūrėdami atidžiai ir pamatome istoriją, tapatumą, vertę, grožį ir potencialą net niūriausiose vietose. Užduodame klausimus, kaip mes gyvename kartu, kaip galime gyventi gerai. Šiuo metu susiduriame su trauma, tikiu, kad ir toliau su jomis susidursime. Turbūt teks koreguoti elgimosi su jomis būdą, tačiau esu įsitikinusi, kad turime daug priemonių kovai su pasauline krize. Yra vilties daigelių.

Your email address will not be published.